Stella Maris

Marķukirkja

Prédikun séra Denis, Sunnudag 7. nóvember 2004

Įriš er brįtt į enda! Eftir örfįar vikur lżkur įrinu 2004 og žaš hverfur ķ tķmanna safn. Trén hafa fellt lauf sķn og blómin eru sömuleišis fallin. Tķmi dagsbirtunnar styttist um leiš og sólin er lęgra og lęgra į himninum. Margt sem į sér staš į žessum įrstķma minnir okkur į daušann. Hugsanlega er žaš įstęša žess aš viš erum, einmitt į žessum įrstķma, bešin um aš minnast sįlnanna ķ hreinsunareldinum. Viš getum stytt žjįningu žeirra meš žvķ aš bišja fyrir žeim og lįtiš syngja messu fyrir žęr.

Žessir hlutir minna okkur einnig į aš žetta jaršneska lķf okkar er tķmabundiš. Žį minna bęnirnar og lestrar messunnar okkur į hin endanlegu laun okkar, sem viš öšlumst ekki ķ žessu lķfi, heldur ķ žvķ nęsta, žar sem viš munum įsamt Drottni okkar Jesś Kristi dvelja į himnum.

Hluti af umbun okkar į himnum veršur varanleg gleši. Gleši žeirra sem žjįst hafa mikiš hér ķ žessu lķfi veršur meiri en gleši žeirra sem lķtiš hafa žjįst. Og eins veršur gleši žeirra sem mjög hafa elskaš Guš og nįungann meiri en žeirra sem minni kęrleika hafa sżnt. Gleši okkar į himnum veršur eilķf og óslökkvanleg, af žvķ aš Guš sjįlfur er uppspretta hennar. Ekkert mun spilla eša draga śr žessari gleši okkar, žvķ hśn er Guši lķk og frį honum komin - óbreytanleg eins og hann sjįlfur. Hins vegar er sś gleši sem rķkir į milli fólks og hluta hér į jöršinni alltaf aš breytast. En himnesk gleši į upphaf sitt ķ Guši sem er óendanleg uppspretta feguršar og kęrleika.

Žaš er athyglisvert aš leiša hugann aš žvķ aš žegar Guš skapaši himinn og jörš, skapaši hann verur sem venjulega eru į himnum, en žaš eru (góšir) englarnir. Ašrar verur skóp Guš sem yfirleitt eru ašeins į jöršinni og į ég žar viš dżrin. En okkur, mannfólkiš, skapaši Guš bęši fyrir himinn og jörš, vegna žess aš viš erum bęši lķkami og sįl. Dvöl okkar hér į jörš er žó mjög stutt samanboriš viš himnavist okkar.

Gušspjall dagsins segir frį Saddśkeunum, en žeir trśšu hvorki į upprisu holdsins né lķf eftir daušann. Žeir trśšu žvķ aš žegar hinu jaršneska lķfi lyki vęri allt bśiš! En Jesśs sagši žeim aš žeir hefšu rangt fyrir sér: Guš hefur vald til aš yfirstķga daušann og gefa nżtt lķf. Jesśs sannaši aš mašurinn rķsi upp frį daušum meš žvķ aš vitna ķ Gamla testamentiš, žar sem Guš segist vera Guš Abrahams, Ķsaks og Jakobs. Guš notaši nśtķšarmyndina -"er"- jafnvel žó Abraham, Ķsak og Jakob vęru lķkamlega dįnir į žeim tķma. Žeir voru lķkamlega dįnir en ķ andanum lifandi. Jesśs gerir okkur hér greinilega ljóst aš hann trśir į upprisuna og hann sannaši raunveruleika upprisunnar frį daušum, meš sinni eigin upprisu og annara.

Ólķkt Saddśkeunum, trśšu margir Gyšingar žessa tķma į upprisu daušra. Ķ fyrri lestrinum heyršum viš sagt frį nokkrum Gyšingum sem žoldu ofsókn og dauša fremur en aš hafna trś sinni. Žeir óttušust ekki daušann af žvķ aš žeir trśšu į annaš lķf. Viš getum lęrt mikiš af hugrekki žeirra. Viš megum ekki lįta umbun eša laun žessa lķfs villa okkur sżn gagnvart žvķ aš fylgja lögum Gušs. Guš og žaš sem honum tilheyrir veršur aš vera ķ fyrirrśmi. Viš veršum aš beina sjónum okkar aš žeim launum sem bķša okkar į himnum en ekki aš jaršneskum gęšum.

Til er saga um konu nokkra sem vön var miklum munaši. Eftir dauša sinn kom hśn til himna. Engill var sendur til aš leiša hana aš vistarveru hennar žar. Į leišinn fóru žau fram hjį mörgum reisulegum hśsum og var konan mjög hrifin. Hśn hlakkaši til aš sjį sķna hśs.
Skömmu seinna tók konan eftir žvķ aš hśsin uršu alltaf minni og minni. Og įfram héldu žau žar til žau aš lokum komu aš örlitlu kofaskrifli. "Žetta er hśsiš žitt", sagši engillinn.
"Hvaš segiršu!", sagši konan, "Žetta! Ég get ekki bśiš ķ žessu. Ég vil stórt hśs."
"Žvķ mišur", sagši engillinn, "žetta er allt sem viš gįtum byggt fyrir žig śr žvķ efni sem žś hefur sent okkur upp."